- susuktuvas
- susuktùvas sm. (2) 1. velenas, ant kurio vyniojamas išaustas audeklas: Riestuvas žemiau, kur susuka drobes, vadinas susuktùvas J. 2. scom. BŽ319,371, Ser, NdŽ, Knv apgavikas, klastūnas, sukčius: Loji, susuktuve, kad išsisuktum ir mirties išvengtum rš. Susuktuvas ir pakartuvė, kokių maža Db. 3. scom. kas susisukęs, mažo ūgio: Kada tu užaugsi, susuktùve? Vrn.
Dictionary of the Lithuanian Language.